Šeimyniniai santykiai

Re: Šeimyniniai santykiai

Standartinė piranija » 2011-03-24 14:57:06

hdh rašė:
Zinai kukutis esme yra ne tame.Del pavydo tai suestu mane gyva ir taip jau buvo visada.Del pavydo kazkada vos neissiskyreme.Mano sunus nereikalauja tiek demesio kiek jis.Nors ir geriau bet savo seimyna visada rupinausi visais tik ne savim.Buvau pagrindinis pajamu saltinis.Vienintelis dalykas ka dariau ne taip-igerinejau.Kai pasakiau kad noriu kazka keist noriu nebegert kazkaip jis tuo buvo nepatenkintas priezasties nepasake iki siol.Ir kuo toliau tuo labiau rodo ta nepasitenkinima.Namuose yra sitokia itanpa kad kartais is proto gali iseit.


Ne, nu čia tai viršūnė, apakęs nuo tokio "vyro" :shock: . Gyvena ant kito sprando ir dar nepatinka, kad kitas žmogus negeria (jei jam kažkas aiškinama būtų, dar suprasčiau). Aš tavo vietoj jau seniai su tokiu veikėju būčiau atsisveikinęs :) . Na bet aš tai ne tu ir tavo šeima tai ne mano, todėl žinai geriau, kaip tau elgtis...
"Tai, kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresniais" F.Nietzsche
Vartotojo avataras
piranija
Senbuvis
 
Pranešimai: 728
Užsiregistravo: 2011-01-03 17:45:07
Miestas: Vilnius

Re: Šeimyniniai santykiai

Standartinė Audronis » 2011-03-25 16:28:23

Pažįstamo šeima iširo jam nustojus gerti ir dar buvo pasakyta - „Geriau tu būtum gėręs“. Nors čia tikriausiai alkoholis ne pagrindinė priežastis... Man atvirkščiai, nustojus vartoti alkoholį, santykiai tik gerėjo ir tvirtėjo. Viskas priklauso nuo pačių žmonių, jų santykių, jausmų ir požiūrių. Dažnai geriančiuoju, ypač jei jis finansiškai stiprus, yra naudojamasi...
Audronis
Senbuvis
 
Pranešimai: 569
Užsiregistravo: 2007-08-21 14:10:34

Re: Šeimyniniai santykiai

Standartinė svajass » 2011-03-27 12:20:45

svajass rašė:
Kukutis rašė:
svajass rašė:Patarkit kaip as galiu prisideti prie to. Turiu minty, kaip su juo bendrauti, ka galima sakyti, ko ne. Gal kas is patirties gali pasakyti, kokie zodziai artimo zmogaus gali padeti susimastyti, kad atsirastu noras nors pabandyti gydytis.

Sveika, svajass, jau kuris laikas paskaitinėju žmonių mintis dikusijose, tačiau niekada nesirįžau parašyti, bet tavo pagalbos prašymas mane sujaudino, jog rankos pačios prilipo prie klaviatūros...Ir man pradžioje kildavo tokie klausimai, labai norėdavau, kad kas pasakytų ką daryti, kaip padėti alkoholikui. Apie save mažiausiai galvojau...Skaičiau ir skaičiau knygas, nerasdavau atsakymo atrodė leituviškuose tinklapiuose, lindau į rusiškus...Mano brangiausias žmogus nueina ir į aa, praėjo ne vieną minesotą, važinėja į Paberžę studijuotiupratai žingsnių, bet... vistiek tas pats. Man tvirtina, kad jis tikrai pripažįsta save kaip alkoholiką, kad nori keistis... Aš suprantu, kad sveikimas nuo šios ligos sunkus ir ilgas, bet jis jau bando dvejus metus, o man atrodo, kad visa amžinybė. Suprantu, kad kiekvienas iš mūsų savo gyvenimą galime pradėti kiekvieną dieną, bet taip norisi to pagerėjimo... Jau kuris laikas esu pavargusi nuo visų šitų nesėkmių, kuris laikas nebestudijuoju nei aa nei al-anono literatūros, todėl jaučiu, kad vėl pati grįžtu į save "blogąją"- pradedu jam priekaištauti, moralizuoti, kontroliuoti, nors ir žinau kad nieko tuo nepešiu, tik blogės santykiai, o jie buvo tikrai geri(nors jis ir išgėrinėjo) kol aš dirbau su savimi, skaičiau ir gilinausi, bandžiau suprasti tos ligos mechanizmą, taikiau al-anono principus... Parašiau ir gėda pasidarė, nes matau savo klaidas - teks vėl griebtis al-anono literatūros (tik pirma ją reikia atsiimti iš draugės, kuriai daviau paskaityti:)). Taigi, aš ir vėl kryžkelėje ir nežinau kur sukti, ką daryti, labai norėčiau kažką protingo pasiūlyti savo brangiam žmogui, nes turiu vilties, kad priimtų siūlymus, bet ką siūlyti? Kąąąąąąąąą? ................Tik nerašykit apie dugną, nejaugi neina protingam žmogui pradėti lipti nuo šiek tiek aukščiau, kol neįvyko patys skaudžiausi praradimai gyvenime?
P.S. Parašiusi norėjau ištrinti, bet bus kas bus...atiduodu jūsų teismui (čia juokauju), neužsipulkit. Sėkmės visiems einantiems blaivybės keliu. Aš jums labai pavydžiu...

Sveika. Aciu, kad supratai ko as norejau ir del ko vis klausinedavau, gal is sono ir atrodanciu, juokingu klausimu. Norejau taves paklausti, ar nepasidare tavo vyras piktesnis, priekabesnis kai nustojo gerti. Jei gali paaiskink si sakini, ka reiskia , bet ... vistiek tas pats.
svajass
Naujokas
 
Pranešimai: 42
Užsiregistravo: 2011-02-04 15:30:52

Re: Šeimyniniai santykiai

Standartinė Kukutis » 2011-03-27 18:47:28

Sveika. Aciu, kad supratai ko as norejau ir del ko vis klausinedavau, gal is sono ir atrodanciu, juokingu klausimu. Norejau taves paklausti, ar nepasidare tavo vyras piktesnis, priekabesnis kai nustojo gerti. Jei gali paaiskink si sakini, ka reiskia , bet ... vistiek tas pats.[/quote]
Sveikutė, kaip smagu, kad ir vėl užsukai į šią diskusiją. Manau, kad jokie klausimai nėra juokingi. Dažniausiai man pačiai jie atrodydavo kaip gyvenimo ar mirties...Aš irgi nedrįsdavau klausti, o be to ir neturėjau kieno paklausti, todėl pavyko, kad atsiliepė tie, kurie turi šią problemą, bet mudviem būtų daug sveikiau pakalbėti su tokiomis kaip mudvi gyvenančiomis su alkoholikais. O dėl piktumų ar nuotaikų svyravimų, tai jų daugybė, būna visko, kartais pamatau, jog supyksta dėl menkniekio, ne tokio žodžio, nors stengiasi neparodyti (o aš jį jau kaip nuluptą žinau :wink: ), taip atsitiko ir penktadienio vakarą, nuėjo gulti supykęs, ryte bandžiau klausti kas yra, kaip jaučiasi, pasakė, kad blogai, liūdna, prisiminė mano kažkada pasakytus žodžius...ir t.t. Sakau arba kalbam be tų knaisiojimųsi kas kada kurį įskaudino, arba pyk, jei neturi ką veikti, nesiruošiu persiimti tavo nuotaikomis...Neįsivaizduoji kaip tai padėjo, jo nuotaika tuojau pasikeitė, pasikalbėjom, sutarėm bandyti kalbėtis, o ne tylėti užgniaužus savyje pyktį ir visas savaitgalis praėjo šauniai be jokių nuotaikų svyravimų. O anksčiau puldavau jį guosti, aiškintis dėl pasakyto žodžio, nes bijodavau, kad tik neišprovokuočiau gėrimo...Bet juk nepadeda :D ...tai kam gyventi nuolat vaikštant ant pirštų galiukų ir nuolat bijant ... Aišku, suprantu, kad bus dar visko, man atrodo, kad kartais pats bando save įsipykinti, o paskui savęs gailėtis, kad galėtų pateisinti savo užgėrimus... bet gal tik man taip atrodo... Tikuosi mudviem kas nors paaiškins :) Šiandien išvažiavo su dukros šeima į Vilnių, susitiks su draugais (mūsiškiais kaip jis sako :D ), nueis į grupę, ryt vėl pasimatysism...Lauksiu jo... :)
Kukutis
Dažnas svečias
 
Pranešimai: 54
Užsiregistravo: 2010-12-16 22:34:27

Re: Šeimyniniai santykiai

Standartinė deividas » 2011-03-28 16:35:40

... bet gal tik man taip atrodo...Tau neatrodo,taip yra.Rašau iš patirties,taip veikia mano ir kitu alkocholinis mastymas.Man pradėjo kažkas keistis,kai mane pradėjo ignoruoti ir paliko su visom savo nuotaikom...šiai dienai suprantu,kad didžiausia meilė savo artimam yra jį paleisti,(tai nereiškia skyrtis).Tai padaryti yra labai nelengva,nes man visada atrodo,kad aš" žinau" kaip bus" geriausiai"...O šiaip,tai alkocholiku žmonoms reikia pastatyti paminklą,ir ne vieną...kantrybės jums šiame kelyje.
Vartotojo avataras
deividas
Naujokas
 
Pranešimai: 5
Užsiregistravo: 2010-11-14 00:21:34

Re: Šeimyniniai santykiai

Standartinė svajass » 2011-03-29 06:27:54

deividas rašė:... bet gal tik man taip atrodo...Tau neatrodo,taip yra.Rašau iš patirties,taip veikia mano ir kitu alkocholinis mastymas.Man pradėjo kažkas keistis,kai mane pradėjo ignoruoti ir paliko su visom savo nuotaikom...šiai dienai suprantu,kad didžiausia meilė savo artimam yra jį paleisti,(tai nereiškia skyrtis).Tai padaryti yra labai nelengva,nes man visada atrodo,kad aš" žinau" kaip bus" geriausiai"...O šiaip,tai alkocholiku žmonoms reikia pastatyti paminklą,ir ne vieną...kantrybės jums šiame kelyje.

gal galetum placiau paaiskinti kaip ji paleisti.... ir gal galetum pasakyti kaip tu noredavai, kad su tavim elgtusi kai isgerinedavai
svajass
Naujokas
 
Pranešimai: 42
Užsiregistravo: 2011-02-04 15:30:52

Re: Šeimyniniai santykiai

Standartinė Renata333 » 2011-03-29 18:44:40

Kaip "paleisti"?...Pabandysiu iš savęs pasakyti...
Tėvai manęs girtos namo nebepriema,tiek ir sesuo-maldavau Jų to blaivi...Jiems skauda,bet-tai pasiteisina...Jie visada manęs lauks blaivios-šitą aš žinau...Maniškis,kurio namuose gyvenu-jis,kai atsibundu po "komos",neskuba tvarkyti,kas įvyko vakar...Paskutinį kartą sudaužiau gėlių vazoną,buvau kažko labai pikta..Atsibudau pirma,verkiau,paskui prasišlaviau kelią iki kompo...Vėliau vėmiau,jis žodžio neištarė..Pradėjo siurbtis,tvarkė viska,užklojo mane,nes man žiauriai šalta buvo..Vėliau atvežė alaus pora,pats išėjo į darbą.Išdrįsau jam parašyti žinutė ir paklausti,ar vis dar myli mane?Mes jau 10metu kartu...Jis parašė,jog myli...Man buvo liūdna,kad nesu tobula...Bet-tai padeda,norėti nebegerti...Norėti nebeskaudinti...
Paveikslėlis
Vartotojo avataras
Renata333
Senbuvis
 
Pranešimai: 767
Užsiregistravo: 2010-08-01 10:25:53

Re: Šeimyniniai santykiai

Standartinė Kukutis » 2011-03-29 19:14:22

Sveiki visi, noriu paklausti jūsų nuomonės - kiek pagrįstos baimės, kad tėvų alkoholikų ( ar vieno iš jų) vaikas gali tapti priklausomas kada nors ateityje. Esu girdėjusi iš „pasakojimų“, kad maži vaikai tiesio nekenčia geriančiojo (-iosios) ir dažniausiai tvirtina niekada negersią, tačiau dažnai įvyksta priešingai.... Mano sūnus septyniolikmetis, kai paklausiu ką tu prisimeni iš vaikystės apie tėtės išgėrinėjimą, jis sako nieko... Jam jis neatrodė girtuoklis... Kartais pagalvoju, kad gal mano vaikas nėra visai atviras...Aš ir pati ilgai nesupratau tos problemos, nes man atrodydavo, jog vyras geria mažiau nei kiti... (čia matyt iš serijos - mano ne toks raguotas :D ), bet kai dabar galvoju, viskas prasidėjo seniai... Tik tada būdavo mudviejų barniai, mano nekalbadieniai, na o vaikai žinoma palaikydavo mano pusę, ne kalbomis - elgesiu, jei mama su tėte nekalba, nekalba ir jie... Tik tada kai suvokiau problemą pradėjau kalbėti su sūnumi, prašiau priimti tai kaip ligą ir jokiu būdu nelaikyti pykčio savyje, nes labai bijojau dėl jo paties...Aš labai džiaugiuosi, kad mano sūnus dar nė karto nebuvo grįžęs pasmirdęs alkoholiu, aišku, buvo periodas jo gyvenime ne taip seniai, kai jis atsisakydavo eiti į gimtadienius, nes sakydavo, kad jaučiasi balta varna, nenori kiekvienam aiškinti, kad nenori jis tų „gėrimėlių“ . Manau tokį jo elgesį sąlygojo alkoholizmo problema šeimoje... Kartais bijau, kad nenutrūktų kaip tie vaikai iš draugių minimų pavyzdžių. Gal toks jo nusistatymas dar atsigręš prieš jį patį?...Mes su juo kalbam apie alkoholizmą, nežinau ar tai gali padėti, bet manau žinojimas didelė jėga...Ką rodo jūsų patirtis?...Kaip galėčiau padėti savo vaikui?
Kukutis
Dažnas svečias
 
Pranešimai: 54
Užsiregistravo: 2010-12-16 22:34:27

Re: Šeimyniniai santykiai

Standartinė piranija » 2011-03-29 19:33:17

Kukutis rašė:Sveiki visi, noriu paklausti jūsų nuomonės - kiek pagrįstos baimės, kad tėvų alkoholikų ( ar vieno iš jų) vaikas gali tapti priklausomas kada nors ateityje. Esu girdėjusi iš „pasakojimų“, kad maži vaikai tiesio nekenčia geriančiojo (-iosios) ir dažniausiai tvirtina niekada negersią, tačiau dažnai įvyksta priešingai.... Mano sūnus septyniolikmetis, kai paklausiu ką tu prisimeni iš vaikystės apie tėtės išgėrinėjimą, jis sako nieko... Jam jis neatrodė girtuoklis... Kartais pagalvoju, kad gal mano vaikas nėra visai atviras...Aš ir pati ilgai nesupratau tos problemos, nes man atrodydavo, jog vyras geria mažiau nei kiti... (čia matyt iš serijos - mano ne toks raguotas :D ), bet kai dabar galvoju, viskas prasidėjo seniai... Tik tada būdavo mudviejų barniai, mano nekalbadieniai, na o vaikai žinoma palaikydavo mano pusę, ne kalbomis - elgesiu, jei mama su tėte nekalba, nekalba ir jie... Tik tada kai suvokiau problemą pradėjau kalbėti su sūnumi, prašiau priimti tai kaip ligą ir jokiu būdu nelaikyti pykčio savyje, nes labai bijojau dėl jo paties...Aš labai džiaugiuosi, kad mano sūnus dar nė karto nebuvo grįžęs pasmirdęs alkoholiu, aišku, buvo periodas jo gyvenime ne taip seniai, kai jis atsisakydavo eiti į gimtadienius, nes sakydavo, kad jaučiasi balta varna, nenori kiekvienam aiškinti, kad nenori jis tų „gėrimėlių“ . Manau tokį jo elgesį sąlygojo alkoholizmo problema šeimoje... Kartais bijau, kad nenutrūktų kaip tie vaikai iš draugių minimų pavyzdžių. Gal toks jo nusistatymas dar atsigręš prieš jį patį?...Mes su juo kalbam apie alkoholizmą, nežinau ar tai gali padėti, bet manau žinojimas didelė jėga...Ką rodo jūsų patirtis?...Kaip galėčiau padėti savo vaikui?


Tikimybė yra labai didelė, bent jau mano giminėj tokiais tapo didelė dalis, nors ir paauglystėje ir ankstyvoje jaunystėje negerdavo. Pusbrolio tėvas pylė visą gyvenimą, o anas negėrė iki tarnybos sovietinėje armijoje visai. Po to grįžes pradėjo po truputi išgėrinėti ir 30-ties jau pylė kaip reikiant, nors šiaip žmogus valingas, disciplinuotas ir turintis savo verslą. Tiesa, vėliau susitvarkė ir jau daugelį metų niekas nėra matę jo girto, visada atsisako, kai siūloma per baliukus. Kitas pusbrolis (jo brolis) jau būdamas 21 ar 22 metų kodavosi, pratempia po keletą metų, kartais trumpiau ir po to vėl užgeria, bet su didelėm pauzėm, taigi galima sakyti daug maž tvarkosi su tuo, nors ir ne iki galo. Kito giminaičio mama pradėjo gerti po skyrybų jau solidžiame amžiuje (apie 40 metų) ir per keletą metų visiškai prasigėrė ( beje, jos tėvas, giminaičio senelis, buvo alkoholikas). Tiesa, dabar jinai visiškai užrišo, tačiau sūnus po truputį įsivažiuoja...

Nenoriu tavęs gasdinti, bet tokia yra tiesa. Dažnas atvejis, kai alkoholikų vaikai šlykštisi alkoholiu, išpila alko į kriauklę, prašo tėvo negerti ir panašiai. Bet praėjus kažkiek laiko ir patys lipa ant to grėblio...aišku, tai nėra taisyklė, visada būna išimčių, Zuoko istoriją turbūt žinai :)
"Tai, kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresniais" F.Nietzsche
Vartotojo avataras
piranija
Senbuvis
 
Pranešimai: 728
Užsiregistravo: 2011-01-03 17:45:07
Miestas: Vilnius

Re: Šeimyniniai santykiai

Standartinė Renata333 » 2011-03-29 19:46:10

Kukuti,
būsiu labai ""griežta"tuo klausimu apie genetiką ir pan...Mano Tėvai niekada negėrė,na tik "inteligentiškai".Tik vieną kartą pamenu tėtį girtą ir mamą...Jei aš turėčiau vaika,kurio deja neturiu ir jis matytų visą tą "vaizdą"...Aš jo "nespausčiau"būti kitokiu,nei yra jo tėtis,jo įsivaizduojamas "idealas"...Aš tik stengčiausi,kad jis visada "žinotų",kad man žiauriai liūdna,kad taip atsitiko.Kad noriu,kad būtų kitaip ir tikiu,kad bus...Bet niekada savo vaiko nepririsčiau į šitą "reikalą"...Vaikas laisvas!Jis turi gyventi savo gyvenimą ,nebantant juo manipuliuot ir pan...!!!Jei jau paveldėjau aš -tai iš senelio.Už ką turėčiau jį dabar kaltint????
Paveikslėlis
Vartotojo avataras
Renata333
Senbuvis
 
Pranešimai: 767
Užsiregistravo: 2010-08-01 10:25:53

Re: Šeimyniniai santykiai

Standartinė piranija » 2011-03-29 20:01:32

"Tai, kas mūsų nenužudo, padaro mus stipresniais" F.Nietzsche
Vartotojo avataras
piranija
Senbuvis
 
Pranešimai: 728
Užsiregistravo: 2011-01-03 17:45:07
Miestas: Vilnius

Re: Šeimyniniai santykiai

Standartinė Renata333 » 2011-03-29 20:27:02

Deivydas gal ir teisingai parašė,kad tokiom moterim-mamom...Pastatyti paminklą...O man atrodo kitaip!Pykit Jūs visi "kiek norite"...
Alkoholizmas sunkiausia liga galbūt net visame Pasaulyje...Ir žinote dėl ko??Nes susirgęs žmogutis-nesupranta savo ligos,kiek Jūs ją "pieštumėt"....Žinot,kada Jam,tam vargšiui alkoholikui "dašyla",kad jis serga????Kai jį palieka visi!!!!Kai jis lieka vienas,kai jis "kalba" su "mėnuliu","saule" ar dar kažkuo,kad išliktu gyvas...
Jos,tos moterys,dažnai net labai trukgdo-kitą kartą užsidėjusios sau "medalį"...Kiek kartų,jos žemino savo vyrą,kad jis tapo toks...Kalbu iš savo patirties,nes maniškis-visą tai labai gerai žino!!!
Jis susipažino su gražia ir nepriklausoma mergina.....
Bet jis nors nesideda medalio-tiesiog myli....
'
Paveikslėlis
Vartotojo avataras
Renata333
Senbuvis
 
Pranešimai: 767
Užsiregistravo: 2010-08-01 10:25:53

Re: Šeimyniniai santykiai

Standartinė Brigita » 2011-03-29 21:00:09

Kukutis rašė:Sveiki visi, noriu paklausti jūsų nuomonės - kiek pagrįstos baimės, kad tėvų alkoholikų ( ar vieno iš jų) vaikas gali tapti priklausomas kada nors ateityje. Esu girdėjusi iš „pasakojimų“, kad maži vaikai tiesio nekenčia geriančiojo (-iosios) ir dažniausiai tvirtina niekada negersią, tačiau dažnai įvyksta priešingai.... Mano sūnus septyniolikmetis, kai paklausiu ką tu prisimeni iš vaikystės apie tėtės išgėrinėjimą, jis sako nieko... Jam jis neatrodė girtuoklis... Kartais pagalvoju, kad gal mano vaikas nėra visai atviras...Aš ir pati ilgai nesupratau tos problemos, nes man atrodydavo, jog vyras geria mažiau nei kiti... (čia matyt iš serijos - mano ne toks raguotas :D ), bet kai dabar galvoju, viskas prasidėjo seniai... Tik tada būdavo mudviejų barniai, mano nekalbadieniai, na o vaikai žinoma palaikydavo mano pusę, ne kalbomis - elgesiu, jei mama su tėte nekalba, nekalba ir jie... Tik tada kai suvokiau problemą pradėjau kalbėti su sūnumi, prašiau priimti tai kaip ligą ir jokiu būdu nelaikyti pykčio savyje, nes labai bijojau dėl jo paties...Aš labai džiaugiuosi, kad mano sūnus dar nė karto nebuvo grįžęs pasmirdęs alkoholiu, aišku, buvo periodas jo gyvenime ne taip seniai, kai jis atsisakydavo eiti į gimtadienius, nes sakydavo, kad jaučiasi balta varna, nenori kiekvienam aiškinti, kad nenori jis tų „gėrimėlių“ . Manau tokį jo elgesį sąlygojo alkoholizmo problema šeimoje... Kartais bijau, kad nenutrūktų kaip tie vaikai iš draugių minimų pavyzdžių. Gal toks jo nusistatymas dar atsigręš prieš jį patį?...Mes su juo kalbam apie alkoholizmą, nežinau ar tai gali padėti, bet manau žinojimas didelė jėga...Ką rodo jūsų patirtis?...Kaip galėčiau padėti savo vaikui?


O pas mane visiškai priešingai gavosi :( . Mano šeimoje mama absoliut gyvenime neragavusi alkoholio, tėvukas - retai kada. O aš... Aš įklimpusi buvau super stipriai. Sūnus kol kas tokios problemos neturi. Sako, jog užtektinai į mane "gatavą" prisižiūrėjęs"...
Paveikslėlis

Nežiūrėk atgal - gyvenimas priekyje.
skype: brigita292
Vartotojo avataras
Brigita
Senbuvis
 
Pranešimai: 2688
Užsiregistravo: 2008-07-29 14:55:19
Miestas: UK

Re: Šeimyniniai santykiai

Standartinė Kukutis » 2011-03-29 21:31:21

Renata333 rašė:Deivydas gal ir teisingai parašė,kad tokiom moterim-mamom...Pastatyti paminklą...O man atrodo kitaip!Pykit Jūs visi "kiek norite"...
Alkoholizmas sunkiausia liga galbūt net visame Pasaulyje...Ir žinote dėl ko??Nes susirgęs žmogutis-nesupranta savo ligos,kiek Jūs ją "pieštumėt"....Žinot,kada Jam,tam vargšiui alkoholikui "dašyla",kad jis serga????Kai jį palieka visi!!!!Kai jis lieka vienas,kai jis "kalba" su "mėnuliu","saule" ar dar kažkuo,kad išliktu gyvas...
Jos,tos moterys,dažnai net labai trukgdo-kitą kartą užsidėjusios sau "medalį"...Kiek kartų,jos žemino savo vyrą,kad jis tapo toks...Kalbu iš savo patirties,nes maniškis-visą tai labai gerai žino!!!
Jis susipažino su gražia ir nepriklausoma mergina.....
Bet jis nors nesideda medalio-tiesiog myli....
'

Renata333, net nežinau kaip vertinti tavo žodžius, nes nesu alkoholikė... Aš tik pagalvojau, o gal mano vyras galvoja kaip tu- palikit mane su "mėnuliu ir saule" ir eikit šieno ravėt :D . Bet nenoriu aš tuo tikėti... nemanau, kad tokios kaip mes, kurias R. Norwoord pavadino moterimis, kurios myli per stipriai norim tik užsidėti medalį...Daug tiesos tavo žodžiuose, bet patikėk ir mes keičiamės, nes to norim pačios, nes pamatėm savo klaidas ir bandom jas taisyti...nesmagiai jaučiuosi, kad rašau daugiskaita, bet noriu nors kiek reabilituoti ir mūsiškę barikadų pusę. Nerašau apie visas antras puses, žmonės skirtingi ir ne mums juos pakeisti... Aš tekėdama nieko nežinojau apie alkoholizmą, apart kad pasaulyje gyvena tokie žmonės, bet ne apie pačią ligą. Tai kaip galėjau būti tokia protinguolė ir elgtis teisingai???Manau, kad ir JŪSŲ visų žinojimas atėjo ne iš karto, taip ir mes einame po žingsnelį, nors ir vėl "pargriūdamos",mes irgi norėtume, kad leistumėte keltis ir toliau keistis, juk ir jūs norite paslydę eiti toliau. Patikėk, kad ir aš ne kartą buvau žeminta girto vyro ir pykau, įsiskaudindavau, bet dabar žinau, kad tada jo lūpomis kalba velnio lašai, o maniškėmis pyktis ir bejėgiškumas, todėl daug lengviau... Manau, kad būtų lengviau gyventi, tereikia abiems pusėms pakantumo ir bandymo įsijausti į kito jausmus...Bandykim vieni kitus suprasti :wink: ...Sėkmės Tau
Kukutis
Dažnas svečias
 
Pranešimai: 54
Užsiregistravo: 2010-12-16 22:34:27

Re: Šeimyniniai santykiai

Standartinė Kukutis » 2011-03-29 21:41:04

piranija rašė:
Kukutis rašė:Sveiki visi, noriu paklausti jūsų nuomonės - kiek pagrįstos baimės, kad tėvų alkoholikų ( ar vieno iš jų) vaikas gali tapti priklausomas kada nors ateityje. Esu girdėjusi iš „pasakojimų“, kad maži vaikai tiesio nekenčia geriančiojo (-iosios) ir dažniausiai tvirtina niekada negersią, tačiau dažnai įvyksta priešingai.... Mano sūnus septyniolikmetis, kai paklausiu ką tu prisimeni iš vaikystės apie tėtės išgėrinėjimą, jis sako nieko... Jam jis neatrodė girtuoklis... Kartais pagalvoju, kad gal mano vaikas nėra visai atviras...Aš ir pati ilgai nesupratau tos problemos, nes man atrodydavo, jog vyras geria mažiau nei kiti... (čia matyt iš serijos - mano ne toks raguotas :D ), bet kai dabar galvoju, viskas prasidėjo seniai... Tik tada būdavo mudviejų barniai, mano nekalbadieniai, na o vaikai žinoma palaikydavo mano pusę, ne kalbomis - elgesiu, jei mama su tėte nekalba, nekalba ir jie... Tik tada kai suvokiau problemą pradėjau kalbėti su sūnumi, prašiau priimti tai kaip ligą ir jokiu būdu nelaikyti pykčio savyje, nes labai bijojau dėl jo paties...Aš labai džiaugiuosi, kad mano sūnus dar nė karto nebuvo grįžęs pasmirdęs alkoholiu, aišku, buvo periodas jo gyvenime ne taip seniai, kai jis atsisakydavo eiti į gimtadienius, nes sakydavo, kad jaučiasi balta varna, nenori kiekvienam aiškinti, kad nenori jis tų „gėrimėlių“ . Manau tokį jo elgesį sąlygojo alkoholizmo problema šeimoje... Kartais bijau, kad nenutrūktų kaip tie vaikai iš draugių minimų pavyzdžių. Gal toks jo nusistatymas dar atsigręš prieš jį patį?...Mes su juo kalbam apie alkoholizmą, nežinau ar tai gali padėti, bet manau žinojimas didelė jėga...Ką rodo jūsų patirtis?...Kaip galėčiau padėti savo vaikui?


Tikimybė yra labai didelė, bent jau mano giminėj tokiais tapo didelė dalis, nors ir paauglystėje ir ankstyvoje jaunystėje negerdavo. Pusbrolio tėvas pylė visą gyvenimą, o anas negėrė iki tarnybos sovietinėje armijoje visai. Po to grįžes pradėjo po truputi išgėrinėti ir 30-ties jau pylė kaip reikiant, nors šiaip žmogus valingas, disciplinuotas ir turintis savo verslą. Tiesa, vėliau susitvarkė ir jau daugelį metų niekas nėra matę jo girto, visada atsisako, kai siūloma per baliukus. Kitas pusbrolis (jo brolis) jau būdamas 21 ar 22 metų kodavosi, pratempia po keletą metų, kartais trumpiau ir po to vėl užgeria, bet su didelėm pauzėm, taigi galima sakyti daug maž tvarkosi su tuo, nors ir ne iki galo. Kito giminaičio mama pradėjo gerti po skyrybų jau solidžiame amžiuje (apie 40 metų) ir per keletą metų visiškai prasigėrė ( beje, jos tėvas, giminaičio senelis, buvo alkoholikas). Tiesa, dabar jinai visiškai užrišo, tačiau sūnus po truputį įsivažiuoja...

Nenoriu tavęs gasdinti, bet tokia yra tiesa. Dažnas atvejis, kai alkoholikų vaikai šlykštisi alkoholiu, išpila alko į kriauklę, prašo tėvo negerti ir panašiai. Bet praėjus kažkiek laiko ir patys lipa ant to grėblio...aišku, tai nėra taisyklė, visada būna išimčių, Zuoko istoriją turbūt žinai :)

Suprantu, piranija, kad nenori manęs gąsdinti, bet vistiek baisu, bandysiu įsiklausyti į jūsų visų mintis ir pamąstyti ką darau ne taip...nors vistiek manau, kad vaikam reikia mūsų globos, bet sutinku, kad nereikia už juos gyventi jų gyvenimų
Kukutis
Dažnas svečias
 
Pranešimai: 54
Užsiregistravo: 2010-12-16 22:34:27

AnkstesnisKitas

Grįžti į Santykiai su šeima



Dabar prisijungę

Vartotojai naršantys šį forumą: Registruotų vartotojų nėra ir 2 svečių

cron