Zieda, iš tiesų tau labai reikia save pasaugoti. Jei šeimos gydytoja kalbės, gal mama kitaip klausys...
Aš jau kažkur minėjau, mano dukra turėjo iškentėt panašų košmarą... Su savo tuometiniu mes gerdavom, o ji sėdėdavo užsidarius... Aš viską suvokiau, bet pabandžius jai kažką sakyt, sakydavau kad tai mano gyvenimas, kad ji jo negali pakeisti. Ir tai buvo dalinai tiesa...
Aš jai be galo dėkinga už jos šventą kantrybę, bet kai aš ėmiau kažką keisti, ji buvo pirmoji mano rėmėja...
Ir dabar mes kaip ir buvom esam nuostabiausios draugės.
Bet pirmas mano žingsnis į pasikeitimą buvo tas kad aš išspyriau tą žmogų. Tada tapo lengviau vienai tvarkytis su savim.
Gerdama aš žliumbiau ir sakiau, kad jis man labai reikalingas, bet dabar suprantu kad tai buvo tik sugėrovas... Kai jo nebūdavo, gerdavau viena, bet su juo buvo linksmiau gi
Tu turi darbą, turi savo rūpesčius, aš tau patarčiau pasilankyti AlAnone, bent jau šiuo metu sau padėtum ir į daug ką žiūretum kitaip. Gal pabandyk?